“Neatmokykim vaikų to, ką jie moka.” – šia Magdos Gerber mintimi, kuri su didele pagarba žvelgia į vaikų savikūros procesą, pradedėjome tinklalaidę apie nuobodulį. “Kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina su daug žinojimo apie save, kas jam geriausia, su dideliu užprogramuotu noru išgyventi ir vystytis,”- tęsėme. Čia dalinamės mintimis apie nuobodulį tekstu, o mūsų pokalbį rasite „seku-vaiku” tinklalaidėje.
Pažvelgę į mokslinius raidos tyrimus, matome besikartojančius teiginius, kad vaikai natūraliai ir intuityviai žino, kaip lavinti reikiamus įgūdžius skirtinguose raidos perioduose. Pavyzdžiui:
- Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikiai sutelkia dėmesį į įvairius šešėlius, kad lavintųsi akytės
- Kūdikiai atrodytų nevalingai spardosi kojytėmis, tačiau būtent šie judesiai padeda atpalaiduoti pilvą, padeda virškinti.
- Vėliau kūdikiai natūraliai pradeda domėtis smulkiomis detalėmis, jas sučiumpa, suspaudžia, tyrinėja, tokiu būdu lavindami smulkiąją motoriką.
- Paaugę mažyliai pilsto iš vieno indo į kitą, tokiu būdu mokantis ankstyvųjų matematinių gebėjimų – suvokti tūrį, priežastį – pasėkmę.
Tačiau šiuolaikinėje kultūroje tėvai dažnai jaučia spaudimą nuolat sukurti pramogų vaikams, užkaišyti kiekvieną laisvą akimirką žaislais, veiklomis ar ankstyvais būreliais. Galiausiai tai vargina visus, ir tėvus, ir vaikus. Ir galbūt visa tai – perteklius, pernelyg aukštai užkelta kartelė, kuri net ir nėra labai reikalinga?
Nuo linksmintojo prie stebėtojo: Montessori požiūris
Montessori filosofijoje vaikas laikomas aktyviu savo pasaulio kūrėju – smalsiu, gebančiu ir natūraliai trokštančiu tyrinėti. Suaugusiojo vaidmuo – ne užimti kiekvieną minutę, o paruošti aplinką, kurioje atradimai gali vykti natūraliai, savarankiškai ir saugiai.
Jei taip galėtume pasitikėti ir savo nuobodžiaujančiais vaikais? Kad jie suras, ką veikti jiems šiuo metu labiausiai norisi, ko labiausiai reikia, kad jie yra pajėgūs atrasti tai, ko tėvai galbūt net nesugalvotų pasiūlyti ir tai bus jiems naudingiausia veikla šiame etape. Skamba, tikime, puikiai, ir atpalaiduojančiai, bet kaip tai atrodo realybėje?
Neriame į šią,, labai svarbią temą, panagrinėti, kaip modernioje tėvystėje galėtume atrasti daugiau vietos atsipalaidavimui ir nuobodulio priėmimui.
Nuobodulys – ne priešas, o kūrybiškumo variklis
Nuobodulys gali kelti diskomfortą tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tačiau pagal Montessori filosofiją ramios, nestruktūruotos akimirkos yra būtinos dėmesio sutelkimui, vaizduotei ir savarankiškumui ugdytis. Ar prisimenate savo vaikystės akimirkas, kai iš neturėjimo ką veikti gimdavo gražiausi, magiškiausi žaidimai?
Kai vaikas nuobodžiauja, jo mintys pradeda klajoti – jungti, kurti, tyrinėti. Stimulų trūkumas tampa dirva, kurioje derlingai vystosi kūrybiškumas.
Nuobodulyje gali įvykti ir tikrasis vaikų įsiklausymas į save: ką aš labiausiai noriu veikti? Ir ta veikla tuomet gali vykti su didžiausia motyvacija, kadangi ji gimsta iš vaiko vidaus, o ne išorinių siūlymų ir sufleravimų.
Leisti tai patirti vaikams, gali būti didelė jūsų dovana jiems. Ir be galo išlaisvinančiu suvokimu mamystės, tėvystės kelyje.
Pasitikėti vaiko natūraliu ritmu
Jei kada jautėtės kalti, kad nesugebate nuolat užimti vaiko – jūs tikrai esate ne vieni. Kurdamos “seku-vaiku” mes vis pabrėžiame, kad savarankiškumas gimsta iš pasitikėjimo – tiek vaiko vidiniu troškimu mokytis, tiek jūsų gebėjimu būti ramiu, stebinčiu suaugusiu šalia.
Kai atsitraukiate, jūs ne apleidžiate vaiką – jūs suteikiate jam erdvę atrasti savo smalsumą.
Kartais verta paklausti savęs:
- Ką mano vaikas galėtų atrasti, jei tiesiog šiek tiek palaukčiau prieš siūlydama veiklą?
- Kaip mūsų namai pasikeistų, jei „man nuobodu“ taptų kvietimu, o ne skundu?
Praktiniai Montessori patarimai savarankiškumui skatinti:
- Paruošta aplinka: kai priemonės veikloms bus lengvai prieinamos, vaikai galės jas patys atrasti – saugios, vaiko amžių ir raidos poreikius atliepiančios priemonės bei žaislai.
- Gerbiamas susikaupimas: kai vaikas įsitraukia į žaidimą ar kūrybą, svarbiausias mūsų uždavinys – saugoti šį momentą. Kartais tai reiškia ir susilaikyti nuo gyrimo, pasidžiaugimo, pataisymo ar pagalbos. Tai padaryti galime vėliau.
- Normalizuotas nuobodulys: sakydami „nuobodulys padeda tavo smegenims sugalvoti idėjų“ padėsime priimti šią būseną, pasidalindami, kad kartais ir jums nuobodu, parodysite, kad ši emocija – viena iš daugelio, ir, kad taip jaustis – normalu.
- Pasitikėkime: pavyzdžiui: “aš pastikiu, kad tikrai sugalvosi, ką labiausiai nori veikti”, jei vaikai mažesni, galite sukurti švelnias ribas: “neabejoju, kad tikrai atrasi, ką veikti savo kambaryje”.
- Pastebėkime, ar tai – noras pabūti ryšyje: kartais vaikai tiesiog nori pabūti kartu, tuomet kvieskime juos į savo buities veiklas, kartu nuvalę veidrodį ar sulankstę skalbinius, pabūsite drauge ir užpildysite ryšio poreikį, nepersikūniję į animatoriaus rolę.
Vaikų gebėjimas atrasti naujus būdus žaisti, kurti, tyrinėti yra beribis ir kartais net ir turint geriausius norus, nesugalvotume rasti tiek kūrybiškų būdų užimti vaikus ar panaudoti vieną ar kitą žaislą, kaip jie atranda patys. Pirmieji kartai, kviečiant nuobodulį ir jį normalizuojant, gali būti tikrai diskomfortiški. Ir visgi, tikime, kad galiausiai naudos – kūrybiškumo lavinimas, savireguliacija, dėmesio sutelkimas, vidinė motyvacija ir ramus arbatos puodelis mamai – tikrai atpirks patiriamą nepatogumą pradžioje. Linkime pasitikti šias šventes ramiau ir su didesniu pasitikėjimu tiek savo vaikais, tiek savimi.
Džiaugiamės galėdamos dalintis savo patirtimi iš mokslo, iš praktikos ir iš širdies. Ačiū, kad esate kartu.
